pavasaris12

Vėl grįžtu į savo monomentalumą- kažkur tarp voratinklių, giliai įsipainiojusį, vadinamą atsiskirymu nuo savęs ir nuo kitų. Nežinau kodėl, bet pasiilgstu, nežinau kodėl, bet dieną iš dienos, rodos, niekas nepasikeitė, tačiau kai žvelgi atgal- kas atsitiko? Kolosališkos permainos, ir tas žodis, kur aš jį girdėjau...
Laukiu lietaus ir audros, kai baltai lyja nuo medžių, kai visas oras kvepia pasakom.

Kaip gyvensiu rytoj

Jau nebesirūpinu. Pasiilgau kažko savo. Savo fantazijos, nesąmonių. Šiuo metu realus gyvenimas ima viršų, dominuoja mano mintyse. Apie svajones net galvot nebereikia, jau gyvenu savo fantazijoj. Vėliau čia atsirado praraja, vis tos ribotos mano galimybės. Linija stop, ant kurios užlipus kaip kortų namelis po truputį byra, griūva...
Ir viskas čia iš to linksmumo, nes nebėra kur trauktis, nebėra kuo nebesidžiaugt