Jau nebesirūpinu. Pasiilgau kažko savo. Savo fantazijos, nesąmonių. Šiuo metu realus gyvenimas ima viršų, dominuoja mano mintyse. Apie svajones net galvot nebereikia, jau gyvenu savo fantazijoj. Vėliau čia atsirado praraja, vis tos ribotos mano galimybės. Linija stop, ant kurios užlipus kaip kortų namelis po truputį byra, griūva...
Ir viskas čia iš to linksmumo, nes nebėra kur trauktis, nebėra kuo nebesidžiaugt
