Vėl grįžtu į savo monomentalumą- kažkur tarp voratinklių, giliai įsipainiojusį, vadinamą atsiskirymu nuo savęs ir nuo kitų. Nežinau kodėl, bet pasiilgstu, nežinau kodėl, bet dieną iš dienos, rodos, niekas nepasikeitė, tačiau kai žvelgi atgal- kas atsitiko? Kolosališkos permainos, ir tas žodis, kur aš jį girdėjau...
Laukiu lietaus ir audros, kai baltai lyja nuo medžių, kai visas oras kvepia pasakom.
